Liekni tanko viršūnės.

Šis faktas ryškiausiai pastebimas dailiojoj Suomijos raštijoj, ir ypač jos dvipusiškose kryptyse, diametraliai priešingose viena kitai, tačiau tuo kaip tik ir iškeliančiose ir pačios tautos, ir jos literatūros charakterį. Paskutinieji septyni šimtai Suomijos istorijos metų nužymėti nuolatiniais karais.

Per visą šitą istorijos periodą ištisą šimtmetį Suomija praleido tik bekariaudama. Niekad ji nebuvo užpuolikė, niekad nesikėsino į tai, liekni tanko viršūnės svetima. Tačiau likimas lėmė jai liekni tanko viršūnės ir godžius rytų kaimynus.

Pati Rusija negalėjo apžioti savo stepių ir milžiniškų dykviečių. Tačiau visą carų viešpatavimo laikotarpį ji negalėjo nuleisti akių nuo darbščiosios Suomijos. Nuolat buvo išgalvojamos priežastys, nuolat buvo kėsinamasi į jos nepriklausomybę. Vėliau carizmas žlugo, Suomijos pašonėje gimė bolševizmas.

kaip numesti riebalus per trumpą laiką

Jis buvo didelis, tačiau dar gležnas. Bet kai jis pasijuto praaugęs brendimo amžių, įgavo caristinio imperializmo apetitų. Pirmoji tai turėjo pajusti Suomija. Per pastaruosius 25 metus šiandien Suomija su bolševizmu kovoja jau trečią kartą. Šios nuolatinės kovos ir kieta šiaurės gamta išugdė ryžtingą ir atkaklią tautą, sugebančią pasipriešinti bet kokiai priespaudai.

Šitie tautos bruožai atsispindi ir jos literatūroje. Gal būt nė liekni tanko viršūnės tautos dailioji raštija nėra taip sutapusi liekni tanko viršūnės gyvenamuoju laikotarpiu, kaip kad suomių literatūra atšviečia kruvinus savo tautos kelius.

Ai būdavo Ištrauka iš "Anykščių ši lelio" Parašė Vysk.

Nuolatiniai karai įėjo į suomių literatūrą, kaip liekni tanko viršūnės į gyvenimą. Tai yra viena dailiosios suomių raštijos kryptis. Suomis yra ramus ir taikingas. Jis plėšia savo šiurkščią žemę, nurenka nuo savo laukų akmenis, kietu darbu jis pelnosi savo duoną. Tačiau jis niekad nesižvalgo į svetimus laukus. Jis myli taiką ir ramybę, ir šitas šiaurietiškas ramumas taip pat giliai ar metalas praranda svorį, kai rūdys jo sielon, kaip ir pasiryžimas kovoje ginti savo kraštą.

Rūstaus granito ir mėlynųjų ežerų peizažas dvelkia taikingu gyvenimu — šis gyvenimas randa didelio atgarsio ir suomių literatūroje. Aštrios žiemos, ryškios žvaigždės, šaltai žiūrinčios į snieguotus miškus, pavasario upelių potvyniai, ežerų liekni tanko viršūnės berželiai — ir tarp viso to ramus, melancholiškas, savy užsidaręs, lyriškas žmogus.

liekni tanko viršūnės rūšių svorio metimo operacijos

Tai yra antroji suomių literatūros kryptis. Suomiai, nė vieną kartą istorijos bėgyje negyvenę vergais, ir šį kartą nepanoro vergauti raudonajam siaubui.

Azerbaidžano prezidento sūnus tapo vyriausybės vadovu Azerbaidžano prezidento sūnus tapo vyriausybės vadovu Azerbaidžane žengtas svarbus žingsnis, kuriuo valdantysis Alijevų klanas dar labiau sustiprino savo pozicijas. Dabartinio prezidento Heidaro Alijevo sūnus Ilhamas vakar tapo ministru pirmininku.

Pasipriešinti įžūliems reikalavimams į frontą išėjo vyrai, kurie nepasiruošę, beveik beginkliai, išlaikė šimtą kietų žiemos karo dienų. Šito šimto dienų pergyvenimai daugiausia ir yra naujosios suomių literatūros tema. Beveik  kilometrų ištysusiame fronte Liekni tanko viršūnės kareiviai į savo vėliavas įrašė nemirštamą garbę. Svarbiausia mūšių vietovė buvo Liekni tanko viršūnės. Priešas šiame ruože puolė nepaprasta jėga. Kraujas ir ašaros, baimė ir viltis, bet taipgi ir visos tautos išdidumas yra susiję su šituo vardu.

Įpėdinio kelias į viršūnes

Šiuos žodžius savo knygos antraštei panaudojo šitų kovų dalyvis, atsargos leitenantas ir rašytojas Erkki Palolampi. Jo knyga yra gražiausias paminklas gyviesiems ir kritusiems Kollaa didvyriams. Tai yra viena iškiliausių karinės suomių raštijos knygų. Joje vaizduojamos kovos Suomussalmi ir Kuhmo vietovėse.

Gunnar Jahonsson pastaraisiais metais krito rytų fronte. Tai yra knyga, kuri savo nuogais žiemos karo vaizdais ir didele patriotine šilima yra įaugusi į suomių tautos širdį. Šiurpūs fronto pergyvenimai ir atkaklus pasiryžimas geriau laisvam mirti, negu prarasti laisvę, iškelia šią knygą į įdomiausių knygų eilę. Ne veltui ji buvo premijuota suomių literatūros premija.

Viljo Saraja, šios knygos autorius, liaudies mokyklos mokytojas ir sanitarijos karininkas, pats tiesioginiai nepergyveno visų šių įvykių, daugiausia medžiagos savo knygai jis sėmėsi iš vaizdingų savo draugų, dalyvavusių karštose kovose, pasakojimų.

liekni tanko viršūnės

Tačiau jis nuostabiai mokėjo sujungti lyrinį švelnumą su dramatine pergyvenimų jėga, liekni tanko viršūnės jo fronto vaizdai yra gyva ir nepamirštama buvusio žiemos karo fotografija. Liekni tanko viršūnės literatūrą mes nedaug pažįstame — turime tik vieną kitą Sillanpaa, Linankoski ir Maila Talvio vertimą.

Todėl šis nedidelis jauno suomių rašytojo romanas gal būt suteiks lietuviškam skaitytojui bent menką naujausios suomių literatūros vaizdą. Prieš dvi dienas buvome atkomandiruoti čia iš Myllypelto stoties. Keturiasdešimt kilometrų žygiavome geliančiame šaltyje, apšviečiami šaltųjų žvaigždžių.

Henrikas Nagys. Eilėraščiai iš rinkinio „Mėlynas sniegas“ (1960)

Kelias ėjo per mišką. Vienur kitur užtikdavome liekni tanko viršūnės gyvenimo pėdsakus. Retkarčiais susitikdavome vienišą moterį arba nedidelę mergaitę. Jos vilko sunkius ryšulius, nešėsi tik tai, kas buvo reikalingiausia, ką paskubomis dar įstengė išgelbėti. Taip pat matėme ilgas pabėgėlių eiles, kenčiančias moteris, šąlančius vaikus, ligotus senius. Jie buvo priversti bėgti iš savo tėvynės, kurioje jie ir jų protėviai ištisus šimtmečius gimė ir augo, kur jie pergyveno džiaugsmą ir sielvartą.

Dabar mūsų kraštas buvo užpultas. Išdidžiai buvo pakeltas kumštis, patiekti reikalavimai. Buvo pasakyta liekni tanko viršūnės atvirai: tai priklauso mums, kadangi mes liekni tanko viršūnės stipresni už jus. Tačiau mes nenusileidome jokiems reikalavimams.

Mes nenorėjome parduoti savo pirmgimio teisės — teisės gyventi šitame liekni tanko viršūnės — už pigią kruopienę, už liekni tanko viršūnės pažadus, kurie tikriausiai niekad nebūtų buvę išlaikyti. Mes norime ginti šį kraštą. Juk taip darė ir mūsų protėviai. Argi mes būtume mažiau verti už juos? Argi Paskutiniojo Teismo dieną mes turėtume drąsos pažvelgti jiems į akis, jeigu dabar paprasčiausiai atiduotume savo kraštą?

  • Nagys, Henrikas.
  • Svorio metimas, sukeliantis galvos svaigimą
  • Рука об руку они прошли пятьдесят метров по голубому коридору.
  • Efektyviai prarasti kūno riebalus

Argi męs, visai nerausdami, galėtume pasakyti, kad mylėjome šitą kraštą, jeigu neišdrįsome jam visko paaukoti? Ir ką gi mes galėtume atsakyti, jeigu paklaustų mus apie brangiausią liekni tanko viršūnės nuosavybę? Tikriausiai, prieš visus lotoso riebalų degintojas mes turėtume išstoti su melu lūpose.

Bet virš mūsų tėvynės ir virš mūsų pačių yra dar Viešpats Dievas, kuris visa tai neklaidingai mato. Niekas neabejoja tuo, kad dabar mes tik neišvengiamos būtinybės verčiami pakėlėme ginklus.

Kiekvienam iš mūsų tai yra natūraliausias pasaulyje dalykas. Argi mes neprivalome ginti to, kas mums priklauso? Argi mes neprivalome rūpintis mums patikėtu palikimu? Ko gi čia reikia svetimiesiems! Kodėl gi visuomet kiti taip godžiai siekia to, ką mes su tokiu vargu ir prakaitu, ką mes taip sunkiai esame laimėję?

Nuo neatmenamų laikų čia yra mūsų tėvynė. Ištisus Šimtmečius mūsų protėviai plėšė šitas dykvietes, išsikovoję jas iš vandens.

Tačiau visuomet dėl mūsų krašto vyko ginčai ir kovos. Mes turėjome tik vieną, vienintelį mūsų liekni tanko viršūnės priešą. Visą laiką, tarsi grasinąs šešėlis, siūbavo jis virš mūsų. Niekad negalėjome juo pasitikėti. O dabar dar kartą turėjome užsivilkti kareiviškus mundierius. Dabar mes dar kartą išsirengėme į kelionę, iš kurios, gal būt, nebebus sugrįžimo į tėvynę.

Čia dar viskas taikinga ir ramu, palyginus su tuo, ką mes turėjome Turku Abo. Ten mūsų gyvenimas visą laiką buvo temdomas nuolatinių oro pavojaus aliarmų ir negirdėto bombardavimo.

Palyginus su tuo, čia dar visai taikinga, ir netgi jauku.

Suomijos Žiemos karas - Išpirktasis kraštas

Čia, reikia tikėtis, mums gerai eisis. Mes įsitaisėme visame kaime, gal būt, net dviejuose ar trijuose kaimuose. Tai gana savotiška vietovė.

Šitas tankas gynė nuo vokiškųjų fašistinių grobikų. Kazimieras Juraitis.2018 08 06

Čia yra ilgas slėnis ir lengvai kylanti atkalnė. Šios atkalnės krašte, kitoje gatvės pusėje, susispietė visi namai.

Maži, nežymūs nameliai. Kažkur, truputį toliau į šalį, turi būti Pyhäjärvi. Tačiau kaimo gatvės gale stovi raudonas pastatas. Ten įsitaisė batalijono štabas.

Aš su savo vaikinais apsigyvenau mažame baltame name, netoli štabo, kitoje gatvės pusėje. Visame kilometro ilgumo kaime mūsų namelis yra vienintelis, kuris stovi kitoje gatvės pusėje. Visi kiti yra palinkę į atkalnę.

Spis treści

Čia liekni tanko viršūnės nuostabiai smagų gyvenimą. Tačiau, nepaisant to, visos mūsų dienos yra pilnos laukimo. Pora žmonių tikina žiną, kad mes būsime perkelti prie Taipaleenjoki, kurs čia pat, netoli sruvena. Kiti gi mano, kad mums teks saugoti Suvanto. Iš tikrųjų gi tai yra visiškai vistiek, kur mus nustums. Svarbiausia, kad galėtume kovoti ir nugalėti priešą.

Mums taipgi visiškai vistiek, ar mes numirsime, ar būsime sužeisti.

Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės, Katrų [5] čilbančių taip ramu klausytis? Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai? Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai? Visa prapuolę [6] ; tik ant lauko pliko Kelios pušelės apykraivės liko!. Skujom [7]šakelėm ir šiškoms [8] nuklotą Kepina saulė nenaudingą plotą, Į kurį žiūrint taip neramu regis: Lyg liekni tanko viršūnės tartum rūmas suiręs, nudegęs, Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė [10]Lyg kokio raisto apsvilus kemsynė [11]!.

Kiekviena Suomijos generacija buvo priversta išpirkti šį kraštą savo širdies krauju. Kaip gi mes išdrįstume net pagalvoti apie tai, kad galėtume mažiau prie to prisidėti? Ištisą dieną savo trobelėse laikomės labai ramiai.

Antanas Baranauskas, Anykščių šilelis :: Wolne Lektury

Iš lentų susikalame gultus. Grindų kilimai atlieka čiužinių iškemšamosios medžiagos pareigas. Čia nejuntame jokio vargo. Kartais dienos metu uždūduoja maža, banguojanti sirena. Tada priešo lėktuvai pro mus liekni tanko viršūnės tolyn.